Kiekvienas žmogus kartais nori pabūti vienas, tačiau riba tarp sveikos vienatvės ir vienišumo, kuris kenkia, gali būti itin plona. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame esame nuolat apsupti žmonių ir socialinių tinklų, paradoksalu, bet vienišumo jausmas tampa vis labiau paplitęs. Tyrimai rodo, kad šis reiškinys neaplenkia nei jaunų, nei vyresnio amžiaus žmonių, o kartais net gyvenant šeimoje ar turint platų draugų ratą galima jaustis vienišam.
Žmogus yra socialinė būtybė, kuriai ryšys su kitais yra toks pat svarbus kaip oras, vanduo ar maistas. Kai šis poreikis netenkinamas, pradedame jausti vienišumo tuštumą, kuri ilgainiui gali virsti rimta psichologine ir net fizine problema. Kaip atpažinti, kad jau peržengėte ribą ir jūsų vienatvė virsta vienišumu, kuris kenkia sveikatai?
Socialinių kontaktų vengimas
Pirmasis požymis, kad jūsų vienatvė gali būti problema, yra nuolatinis socialinių kontaktų vengimas. Jei pastebite, kad vis dažniau atsisakote kvietimų susitikti, nebenorite dalyvauti bendrose veiklose ir ieškote priežasčių likti namuose, verta susimąstyti.
Socialinė izoliacija prasideda nuo mažų žingsnių – pirma atsisakote apsilankyti didelėje šventėje, vėliau – pietų su draugais, galiausiai – net trumpo pokalbio telefonu. Jei tokia elgsena tampa įpročiu, o ne atsitiktiniu pasirinkimu, tai gali būti ženklas, kad nejučia užsidarote nuo aplinkinio pasaulio.
Nuolatinis nuovargis ir energijos stoka
Vienišumo būsena dažnai pasireiškia neįprastu nuovargiu, kuris, atrodytų, neturi aiškios priežasties. Atrodo, kad paprasčiausi kasdieniai veiksmai reikalauja neįprastai daug pastangų, o mintis apie socialinę veiklą sukelia dar didesnį išsekimą.
Paradoksalu, bet kuo labiau žmogus vengia socialinių ryšių, tuo labiau jis jaučiasi pavargęs. Tyrimai rodo, kad ilgalaikis vienišumas veikia mūsų organizmą panašiai kaip stresas – didina streso hormonų kiekį, silpnina imunitetą ir trukdo normaliam miego ritmui, todėl jaučiamės nuolat išsekę.
Savęs nuvertinimas ir saviizoliacijos ratas
Trečiasis požymis, rodantis galimai žalingą vienatvės būseną, yra negatyvios mintys apie save ir savo socialinių įgūdžių nuvertinimas. Vienišas žmogus dažnai mano, kad jis yra "kitoks", neįdomus aplinkiniams arba nemoka bendrauti.
Tokios mintys sukuria užburtą ratą – žmogus vengia socialinių situacijų, nes galvoja, kad nesugebės tinkamai bendrauti, o vengdamas bendravimo neturi galimybės šių įgūdžių lavinti ir išgyventi teigiamų socialinių patirčių. Ilgainiui tai dar labiau sustiprina įsitikinimą, kad geriau likti vienam.
Padidėjęs jautrumas socialinėms situacijoms
Ketvirtasis vienišumo požymis – neįprastai didelis jautrumas socialinėse situacijose. Kai žmogus ilgą laiką būna vienas, bet koks socialinis kontaktas gali sukelti neadekvatų nerimą ar stresą. Paprasčiausi bendravimo aspektai – akių kontaktas, neformalus pokalbis ar fizinis prisilietimas – tampa sunkiai pakeliami.
Vienišas žmogus gali pradėti įžvelgti kritiką ar atstūmimą ten, kur jo nėra, arba sureikšminti smulkius nesusipratimus. Šis padidėjęs jautrumas dar labiau skatina socialinę izoliaciją, nes žmogus siekia apsisaugoti nuo galimų neigiamų išgyvenimų socialinėse situacijose.
Fiziniai sveikatos pokyčiai
Penktasis, bet ne mažiau svarbus požymis, kad vienatvė tampa problema, yra fizinės sveikatos pokyčiai. Tyrimai rodo, kad ilgalaikis vienišumas gali būti toks pat pavojingas sveikatai kaip rūkymas ar nutukimas. Žmonės, ilgą laiką besijausiantys vieniši, dažniau serga širdies ligomis, turi aukštesnį kraujo spaudimą, silpnesnę imuninę sistemą.
Taip pat gali pasikeisti miego įpročiai – vienišas žmogus arba miega per daug, arba kenčia nuo nemigos. Dažnai keičiasi ir mitybos įpročiai – vieni pradeda valgyti per daug, kiti praranda apetitą. Šie fiziniai pokyčiai yra aiškus signalas, kad vienišumas pradeda kenkti ne tik psichologinei, bet ir fizinei sveikatai.
Kaip išeiti iš vienišumo rato?
Vienišumas nėra būsena, kurioje žmogus privalo likti. Yra daug būdų, kaip nutraukti šį užburtą ratą ir vėl atrasti džiaugsmą bendraujant su kitais.
Pirmiausia svarbu pripažinti problemą ir suprasti, kad vienišumas nėra jūsų asmenybės dalis ar neišvengiama lemtis. Tai būsena, kurią galima pakeisti, nors tam reikės pastangų ir laiko.
Pradėkite nuo mažų žingsnių – trumpo pokalbio su kaimynu, skambučio senam draugui ar dalyvavimo bendruomenės veikloje. Nereikia iš karto mesti savęs į dideles socialines situacijas – mažos, kontroliuojamos sąveikos gali padėti vėl įgyti pasitikėjimą savimi.
Taip pat gali būti naudinga prisijungti prie grupių, susibūrusių pagal pomėgius – bendras domėjimasis tam tikra veikla palengvina bendravimą, nes suteikia natūralią pokalbio temą. Nesvarbu, ar tai knygų klubas, sporto komanda ar savanorystė – bendraminčių aplinka yra puiki terpė socialiniams ryšiams užmegzti.
Jei vienišumo jausmas yra labai stiprus ir savarankiškai su juo susidoroti sunku, verta kreiptis į specialistus. Psichologai ir psichoterapeutai gali padėti atpažinti ir pakeisti negatyvius mąstymo modelius, kurie palaiko vienišumą, bei išmokti naujų socialinių įgūdžių.
Vienatvė – ne nuosprendis
Vienišumas, nors ir skausmingas, nėra nuosprendis visam gyvenimui. Tai laikina būsena, kurią galima įveikti. Svarbiausia – žengti pirmą žingsnį ir pripažinti problemą. Nebijokite prašyti pagalbos – tiek iš artimųjų, tiek iš specialistų.
Atminkite, kad kiekvienas žmogus yra vertas turėti prasmingus ryšius su kitais. Vienišumas nėra jūsų kaltė ar silpnybė – tai jausmas, kurį patiria daugybė žmonių visame pasaulyje. Tačiau su tinkama pagalba ir pastangomis, šis jausmas gali užleisti vietą pilnatvei ir džiaugsmui, kurį teikia prasmingi ryšiai su kitais.